Z.Urbonas_apie_rungtyniavima_Siauliuose_ir_ateities_planus | BC "Šiauliai", "Šiaulių" krepšinio komandos statistika, istorija, archyvas 1994-2018

Žydrūnas Urbonas — 23 metų 198 cm ūgio „Šiaulių" ekipos puolėjas. 1994 metais tapo Europos jaunių čempionu. 1995-aisiais su Kauno „Lavera" LKL čempionate užėmė trečiąją vietą. Tą patį laimėjimą šiemet pakartojo su „Šiaulių" komanda. Prieš atvykdamas į Šiaulius, dar žaidė Panevėžio ir Šilutės ekipose.

- Žydrūnai, kurioje komandoje - Panevėžio „Lietkabelyje", vėliau pavadintame „Kalnapiliu" (dabar - „Sema"), „Šilutėje" ar „Šiauliuose" labiausiai patiko žaisti?

- Šiauliuose. Ir rezultatai gražūs. „Šiauliai" - šauni komanda, todėl taip toli nuėjome - iki trečiosios vietos šalies čempionate. Ir treneris Antanas Sireika korektiškas - neleidžia įsiliepsnoti pykčiams. Ir atlyginimai nevėluoja.

- O kurio miesto krepšinio sirgaliai aistringiausi jūsų gerbėjai?

- Irgi Šiaulių. Čia yra įsikūręs fanų klubas. Visi eina iš proto dėl krepšinio. Šiauliečiai paskui komandą važinėja ir į kitus miestus. Ten tokį triukšmą sukelia, kad kartais svetimoje salėje jaučiuosi, lyg žaisčiau namuose. Šiauliečiai karšti kaip italai. Kai namuose prieinu prie lango marškinėlių pasidžiauti, iš lauko paaugliai šaukia: „Urbonai, Urbonai, eikš čia krepšinį žaisti".

- Ar jaučiate didesnį merginų dėmesį todėl, kad esate krepšininkas?

- Dėl mūsų, krepšininkų, merginos nespiegia taip, kaip dėl dainininkų per koncertus: „Aš tavęs noriu!" Tačiau mums irgi lengviau nei kitiems vaikinams prieiti prie nepažįstamos merginos ir užkalbinti. Jos bendrauja noriai, nes apie krepšininkus kuriami mitai, kad esame geresni už kitus. Tačiau aš turiu draugę Dalią, kuri studijuoja socialinę pedagogiką Klaipėdos universitete. Mes rimtai draugaujame. Todėl aš atsiriboju nuo visokių nuotyki

- Gal ketinate vesti?

- Niekada nesakau „op", kol neperšokau griovio, tačiau turiu rimtų planų šiai vasarai. Todėl apie merginas atsargiai atsakinėju. Kai namuose yra draugė, man gerai, skanius pietus visada pagamina. Net užmiršau, ką reiškia eiti valgyti į kavines.

- Ar tiesa, kad po kiekvienų rungtynių Vilniuje jūsų komanda važiuoja pavalgyti j „McDonald's" restoraną?

- Taip, tai tapo tradicija. Ir Kaune po rungtynių užsukame į „McDonald's". Gal todėl, kad Šiauliuose nėra tokio restorano.

- Nuo kada galite pragyventi iš krepšinio?

- Nuo kokių šešiolikos metų iš tėvų nebeėmiau pinigų. Iš „Lietkabelio" pirmą algą gavau talonais, kai dar net nebuvo įkurta LKL.

- Kuris pralaimėjimas jums buvo skaudžiausias?

- Buvo labai skaudu, kai praėjusią savaitę Vilniuje beviltiškai pralaimėjome trečiąsias rungtynes prieš „Sakalus" dėl trečiosios vietos LKL čempionate. Tačiau jei ilgai graušies, kitų rungtynių gerai nesužaisi. Tai yra psichologija. Aišku, turi įvertinti savo klaidas, bet negalima labai krimstis ir verkti. Reikia eiti priekį.

- Ar psichologija labai svarbi žaidžiant krepšinį?

- Tai vienas pagrindinių dalykų. Jei imi vadovautis prietarais: pirma užsiriši kairiosios kojos sportbati, po to - dešiniosios, kaip kažkada darei prieš laimėtas rungtynes, arba būtinai užsidedi tą pačią kepurę, vadinasi, nestipriai jautiesi psichologiškai. Kai kurie krepšininkai reaguoja, kai jiems kelią perbėga juoda katė arba kai pamato laidotuvių procesiją. „Šiandien bus blogai", - sako jie. Aš į tokius dalykus nekreipiu dėmesio. Ne nuo pašalinių faktorių priklauso žaidimas. Turi ateiti ir dirbti su aistra ir azartu. Krepšinis - ne šaškių stumdymas. Žaviuosi juodaodžiais krepšininkais. Jie - tikri gamtos vaikai. Įdėję į krepšį ar blokavę kamuolį jie tiesiog dega, rodo mimikas. Man patinka sportinis pyktis, netgi muštynės aikštėje. Žiūrovai to ir trokšta, kad būtų į ką žiūrėti. Aš kartais specialiai prasižengiu, kad sukelčiau komandos draugą emocijas, kad „užvesčiau" juos. Ypač kai žaidžiame savoje salėje. Man nepatinka ramus žaidimas ir žaidėjai, kurie nededa į krepšį, kai gali tai padaryti. Toks lietuvių nacionalinis bruožas - gražiai įmesti, kad tik treneris neduotų jam velnią už pramestą metimą. Esu karštas žaidėjas. Man daug kas sako: „Būtų gerai, kad aikštėje elgtumeisi šalčiau". Kažkurį sezoną gavau net septynias nesportines pražangas. Gal tai yra LKL rekordas? Matyt, esu labai kandus. Tiesiai teisėjams i akis nesikeikiu, bet visa savo mimika, judesiais parodau, jog dėl pergalės visus sutrypsiu. Galėčiau perlipti priešininką, o po rungtynių paspausčiau jam ranką ir atsiprašyčiau.

- Su kuriuo krepšininku norėtumete žaisti vienoje komandoje?

- Tik ne su Michaelu Jordanu. Kamuolio negaučiau, negalėčiau mesti. Galiu pasakyti, ne su kuriuo, o prieš kurį krepšininką norėčiau pažaisti. Įdomu būtų pamėginti dengti Shaquille'ą O'Nealą. Kaip jis ten dėlioja per Vlade Divacą ir Aryydą Sabonj? A.Sireika kartą mums persakė A.Sabonio žodžius apie Sh.O'Nealą. „Įsivaizduojate Shaquille'ą? - klausė Sabonis. - Tai - trejų durą spinta, ir dar judanti". Norėčiau iš arti žvilgtelėti, kas tai per žvėris.

- Ar jus kamuoja traumos?

- Esu agresyvoko stiliaus žaidėjas, todėl nuolat gaunu traumų. Ir pastarąsias rungtynes žaidžiau su skaudamu Achilo kulnu. Bet ne laikas buvo verkti per atkrintamąsias varžybas. Visada žaidžiu su antkeliu, nes kažkada stipriai buvau patempęs kelio raiščius. Man apskritai „sekasi" gauti traumas. Namuose vis prasiskeliu galvą į durų staktą. Nemėgstu vietoje sėdėti. Todėl vis nukenčiu. Net ir policininkai ant manęs akį turi (juokiasi). Labai dažnai stabdo, ne sykį yra net gaudę. Karta, suvažiavome su draugais ir stovėjome mieste automobilių šviesas išjungę. Paprasčiausiai kalbėjomės. Pripuolę policininkai išlaipino, liepė rankas sudėti ant variklio dangčio. Klausiu, ką padarėme? „Paprasčiausiai esi įtartinas asmuo", - atkirto vienas pareigūnų. Jie turbūt manė, kad esame iš kokios nors nusikalstamos grupuotės.

- Ar esate policininkams davęs kyšį?

- Be abejo, daviau. Ir ne kartą. Kai gali rinktis, kiek mokėti - 300 ar 50 litų, duodi mažiau. Nelengvai ima, bet įdedu į kišenę.

- Kokin turite kitų pomėgių, be krepšinio?

- Labai mėgstu nardyti. Kiti krepšininkai žvejoja, o aš užsiimu povandenine žūkle. Turiu naro aprangą, povandeninį šautuvą. Kai paneriu į ežerą, pasijuntu visai kitame pasaulyje. Randu nuskendusią, apkerpėjusią valtį. Kai saulės spinduliai perskrodžia vandenį - vaizdas nenupasakojamas. Didžiausia lydeka, kurią nušoviau, buvo apie dviejų kilogramų. Bet esu matęs gerokai didesnių. Dar mažas būdamas, susidūriau su tokia lydeka, kad kai ji pažiūrėjo j mane šaltu žvilgsniu, šiurpas nukrėtė ir net nedrįsau šauti. Lydekos gudrios. Kai jos žiūri tave, atrodo, lyg su žmogumi bendrautum. Esu kilęs iš ežerų krašto Zarasų, todėl ežero tikrai neiškeisčiau į jūrą. Kai buvau septynerių metų, tėvai, gavę gerus darbus, persikėlė į Uteną. Trylikametis išvykau į Panevėžio internatinę sporto mokyklą.

- Kaip apskritai atsidūrėte krepšinyje?

- Kaip ir kiekvienas „bachūras", perėjau visokias sporto šakas - nuo bokso iki lengvosios atletikos. Jau turėjau trečią plaukimo atskyrį, kvietė važiuoti toliau sportuoti. Tėvai matė, kad gali iš manęs kažką padaryti. Ketverius metus keldavausi pusę penkių ryto ir eidavau vienas treniruotis. Bet tada buvo „Žalgirio" aukso amžius, todėl tėtis paėmė už rankos ir pasakė: „Sūnau, eisi žaisti krepšinį". Aš neprieštaravau. Panevėžio internatinėje sporto mokykloje, tėvų akimis, buvo puikios sąlygos - maitinimas, priežiūra. O iš tikrųjų ten jautėmės kaip karinėje stovykloje - trys treniruotės per dieną ir taip toliau. Patekau pas gerus trenerius - Viktorą Apinį, po to - pas Raimundą Sargūną. Jiems pavyko iš manęs šį tą išlaužti.

- Koks jūsų trenerio idealas?

- Pirmiausia treneris turi būti geras specialistas. Labai gražu, kai jis dar ir puikus žmogus. Panevėžio internatinėje sporto mokykloje mums duodavo į papilvę, jei ką nors ne taip padarydavome. Bet ir už tai trenerį gerbdavome. Man patinka NBA treneris Philas Jacksonas. Jis per rungtynes ir sušvilpia, ir daug aiškina, per minutės pertraukėlę „išrašo" žaidėjams kaip reikiant. Jo rankose komandos daro stebuklus. Jei ruletėje reikėtų statyti už Lietuvos trenerius, pasirinkčiau Joną Kazlauską ir Antaną Sireiką.

- Ar niekada nekirbėjo mintis važiuoti mokytis i Ameriką ir žaisti krepšinį?

- Apie JAV galvodavau kiekvienais metais. Stepas Kairys, mano agentas, vis ragindavo važiuoti. O aš vis atidėliojau. Pernai dar galėjau važiuoti, bet dabar turbūt jau pavėlavau. Man nepatinka, kad Lietuvoje apie krepšininką visi susidaro vieną nuomonę ir jos nebekeičia. Ateini į naują komandą, o treneris galvoja: „Urbonas atėjo, jis tą ir tą moka daryti". Niekas net negalvoja, kad galėjai išmokti ką nors nauja. O į tuos, kurie grįžta iš Amerikos, žiūri visai kitomis akimis: „Žiūrėkit, jis atvažiavo ir dabar moka viską daryti. Jam Amerikoje, matyt, parodė, kaip dėti krepšį ir tritaškius mėtyti". „Amerikiečių" įkainiai dvigubi, nors išvažiuodami jie čia buvo niekas. Grįžusius iš JAV paima „Žalgiris" ir „Lietuvos rytas".

- Ar krepšininko karjera jums trukdo studijuoti Lietuvoje?

- Trukdo, bet vis tiek mokausi Kauno kūno kultūros akademijoje. Per šešerius metus šiemet baigsiu tik ketvirtą kursą, todėl už tai daugiausia gaunu nuo tėvų. „Toks vyras ir negali normaliai mokytis", - priekaištauja jie. Mano tėvai abu baigė aukštuosius mokslus, todėl ir mane spaudžia. Kaip aš galiu spėti mokytis, jei, pavyzdžiui, kaip šiemet, per pavasario sesiją vyko atkrintamosios LKL varžybos? Norėdamas pavyti mokslo draugus, vadovėlius net pasiimu keliaudamas varžybas. Bet nesigailiu, kad mokausi aukštojoje. Tai daug duoda. Jau vien tai, kad nebesu toks stačiokiškas.

- Ar vidurinėje mokykloje buvote klusnus berniukas?

- Negeras buvau. Būdavo, vyksta chemijos pamoka, o aš po klasės langais žaidžiu krepšinį. Mokytoja atidaro langą ir kviečia: „Žydrūnai, gal ateisi į pamoką?" „Tai gal neisiu", - atsakydavau. Buvau nepaklusnus, tačiau mokiausi gerai. Atestato pažymių vidurkis buvo 8,6 balo. Sporto mokykloje tai reiškė mokslo aukštumas.

- Ar jau kuriate planus ateinančiam sezonui?

- Aš, kaip naras, žinau, kad žuvis eina ten, kur giliau. Viska, derinsiu - pinigus, žaidimo laiką, komandos atmosferą. „Šiaulių" ekipa man patiko, o dabar dar masina Suprolyga. Antra vertus, Lietuvoje verdi savose sultyse. Man būtų naudinga pažaisti ir užsienyje.

- Ar galvojate, ką veiksite, kai nebežaisite krepšinio?

- Norėčiau pratęsti gyvenimą su krepšiniu. Turiu visokių minčių. Mano tėvai - uteniškiai, o Utenoje nėra geros krepšinio komandos (valiūkiškai šypsosi).

2000-05-16

"Lietuvos ryto" priedas "Krepšinis"

Grįžti į visus interviu

Į viršų