Robertas Giedraitis - 29 metų 192 cm ūgio gynėjas. „Šiaulių" senbuvis - šiai komandai, kuri anksčiau vadinosi „Kelininkas", atstovauja nuo 1988 metų. Praėjusį sezoną su „Šiauliais“ iškovojo LKL trečiąją vietą.
- „Šiauliuose" esate jau 12 metų. Niekada nenorėjote keisti komandos?
- Iš pradžių galvojau taip: kitur važiuosiu, kai baigsiu mokslus (R.Giedraitis studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, dabar - universitetas. - Red.). Vėliau sulaukiau pasiūlymų grįžti į Kauną, važiuoti j Klaipėdą, bet siūlė vos keliais šimtais litų didesnį atlyginimą nei „Šiauliai". Buvau pritapęs prie komandos ir nusprendžiau, kad man pačiam bus geriau, jei liksiu.
- Esate kaunietis?
- Taip.
- O dabar jau laikote save šiauliečiu?
- Galima sakyti.
- Karjerą čia ir baigsite?
- Sunku pasakyti, bet turbūt taip.
- Kaip krepšininkas esate nejaunas. Kiek metų dar ketinate žaisti?
- Jei laikys kojos ir leis sveikata - daugiausia trejus metus.
- O vėliau ką ketinate veikti?
- Savo ateiti sieju su krepšiniu. Gal tapsiu treneriu. Ir dabar, be to, kad žaidžiu, dar dirbu sporto mokykloje - treniruoju grupę aštuonmečių. Daugiau grupių turėti negaliu, nes ir taip nespėju. Sunku ir žaisti, ir treniruoti.
- Ar geras krepšininkas visada - geras treneris?
- Nebūtinai. Jei gerai žaidi krepšinį, ne visada tapsi geru treneriu. Manau, kad treneriu gali tapti ne tik krepšininkas, bet ir paprasčiausias žmogus, besidomintis krepšiniu. Svarbiausia - turėti sugebėjimų.
- Ar buvo sunku pradėti treniruoti?
- Pradžia buvo sunki. Juk vaikams norisi kažką parodyti. Laikui bėgant pripranti. Sunkiausia įdiegti vaikui, ko tu iš jo nori.
- Ko labiausiai nemėgstate per treniruotes?
- Pramankštos, nes iš pradžių kūnas būna sustingęs. Kai prasibėgioji, viską lengviau daryti.
- O ką mėgstate?
- Žaidimą. Pavyzdžiui, trys prieš tris. Tada pagauna azartas.
- Esate azartiškas?
- Žaisdamas kortomis - ne, aikštėje - taip, labai. Jei matau, kad pralaimime, stengiuosi iš paskutiniųjų, nesvarbu, jog tai - tik treniruotė.
- Ar yra krepšininkas, su kuriuo norėtumėte pasivaržyti?
- Mano vaikystės stabas buvo Šarūnas Marčiulionis. Norėčiau pažaisti su Arvydu Saboniu. Žaisti ne prieš jį, o pabūti su juo vienoje komandoje, šalia pastovėti. Yra daug krepšininkų. Kad ir Michaelas Jordanas. Šie žmonės yra dievai. Vien buvimas šalia jų duoda daug naudos. Tai yra savotiškas pasitenkinimas. Būti su jais vienoje komandoje - kiekvieno krepšininko svajonė. Bet ne kiekviena svajonė išsipildo.
- Jei susitiktumėte su savo stabu ir jums būtų suteikta galimybė užduoti jam tik vieną klausimą, ko paklaustumėte?
- Kiek reikia įdėti darbo ir kiek talentas turi būti dievo dovanotas, kad pasiektum tokių rezultatų, kokių pasiekė jis.
- Ką veikiate kelionėse?
- Žaidžiame kortomis kingą.
- Iš pinigų?
- Ne, iš pinigų nežaidžiame. savo malonumui.
- Kokios muzikos klausotės?
- Lengvos. Pasiklausau klasikos - mėgstu W.A.Mozartą. Patinka Bryanas Adamsas, iš lietuvių - Andrius Mamontovas. Bet nesu kurios nors grupės ar atlikėjo fanatikas.
- Kokį automobilį vairuojate?
- „Mazda 323".
- Jei leistų galimybės, kokį įsigytumėte?
- Norėčiau turėti gerą „Mercedes“. Bet kad būtų tikrai geras. O šiaip mano požiūris yra toks: automobilis tarnauja man, o ne aš automobiliui.
- Kaip reikalai su kelių policija?
- Esu labai drausmingas vairuotojas, leistino greičio neviršiju, jei viršiju - labai nežymiai. Baudų mokėti neteko.
- Kiek laiko vairuojate?
- Nuo 1993 metų.
- Per tiek laiko nemokėjote nė vienos baudos?
- Tikrai ne. Buvo, aišku, sustabdę, bet Šiauliuose pažindavo ir paleisdavo.
- O gaminti valgį ar mėgstate?
- Moku pasišildyti, šiaip viską gamina žmona.
- Firminio patiekalo neturite?
- Cepelinai.
- Mokate pagaminti?
- Ne, bet valgyti - moku.
- Kurio dalyko mokykloje labiausiai nemėgdavote?
- Lietuvių kalbos, nes buvo labai griežta mokytoja, ji daug reikalaudavo, o man nesisekdavo.
- Ar domitės politika?
- Visiškai nesidomiu. Žinau tik tiek, kiek perskaitau laikraščiuose.
- Ar jaudinatės prieš rungtynes?
- Dabar - ne, anksčiau jaudinausi. Gal pripratau. Nors būna rungtynių, apie kurias pradedu galvoti jų išvakarėse.
- Ir ką tada mąstote?
- Apie tai, ką daryti, kad komandai pasisektų. Treneris pasako, jog reikia atidžiai prižiūrėti kurį nors žaidėją, aš mąstau, kaip jį dengti.
- Galvoje gimsta konkretus planas?
- Ne, tai - tik mintys.
- Turite su krepšiniu susijusių prietarų?
- Dieną prieš rungtynes nesiskutu ir nesikerpu nagų. Manau, kad nusikirpęs nagus tampi nebe toks jautrus.
- Seniai laikotės šių prietarų?
- Nuo tada, kai pradėjau žaisti.
- Konfliktuojate su teisėjais?
- Ne, nes laikausi nuostatos, kad po švilpuko negali nieko pakeisti, o rėkdamas gali pakenkti sau, nes anksčiau ar vėliau tas pats teisėjas vėl tau teisėjaus.
- Seniai tokios nuostatos laikotės?
- Kiek žaidžiu, nesu gavęs nė vienos techninės pražangos.
- Negi taip būna?
- Teisėjas aikštėje visada teisus, nieko pakeisti negali.
- Gal ir gyvenime esate ramus?
- Nesu labai agresyvus.
- Niekada neteko kumščiais ginti garbės?
- Visiems teko. Kai reikia, galiu save apginti.
- Ar žmonės gatvėje jus atpažįsta?
- Atpažįsta. Vyresni gal ne, bet paaugliai, vaikai pažįsta. Jie domisi krepšiniu ir pažįsta visus krepšininkus bei trenerius.
- Kokia būna jų reakcija, pamačius jus?
- Atsisuka, parodo pirštu.
- Neerzina, kad pirštais baksnoja?
- Labai dažnai nebaksnoja. Vienas kitas jei parodo, nieko baisaus.
2000-07-11
"Lietuvos rytas" priedas "Krepšinis"